Anotacija

Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų
paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti
Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomes
namuose. Užsirašinejau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą,
bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą
iš mūsų tremties.
Kartą, šaltą žiemos vakarą važiuodama autobusu, pasižiurejau į
saulę ir staiga labai ryškiai prisiminiau tokį pat vaizdą Sibiro miškuose,
kai mus rogėmis veže i nuolatinę tremties vietą. Ir tada leidosi raudona
saulė. Ant mano kelių sedėjo pusantrų metų broliukas, o už rogių per
pusnynus sunkiai klampojo mama. Vienu metu man pasirodė, kad šis
kelias niekada nesibaigs...